Šiandien Lietuvos Respublikos Seime vyksta konferencija „Nemokamas darbas namuose: Moterų ir vyrų priežiūros pareigų skirtumo mažinimas“, skirta aptarti neapmokamo priežiūros darbo problemą ir jos poveikį visuomenei. Renginio metu pristatomi naujausi tyrimai apie neapmokamą priežiūros darbą šeimose, jo situaciją savivaldybėse bei teikiamos rekomendacijos, kaip mažinti moterims tenkančią neproporcingai didelę priežiūros darbų naštą.
Kaip teigia viena iš kiekybinio tyrimo vykdytojų, dr. Giedrė Purvaneckienė, nemokamas darbas, atliekamas namuose, dažniausiai tenka moterims, ir tai turi ilgalaikių pasekmių jų karjerai, sveikatai bei gyvenimo kokybei.
Tyrimų rezultatai Lietuvoje
Atliekant tyrimą, pastebėta, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis namų ruošos ir vaikų bei artimųjų priežiūros darbų pasiskirstymą, yra lytis. Moterys vis dar neproporcingai daugiau laiko skiria šiam neapmokamam darbui atlikti.
„Nors lyginant ankstesnius tyrimus pastebima, jog visuomenės nuostatos šiek tiek keičiasi – moterų darbas tampa labiau vertinamas. Tačiau kasdieniai rūpesčiai, susiję su vaikų, asmenų su negalia ir senyvo amžiaus asmenų priežiūra, vis dar daugiausia gula ant moterų pečių. Paaiškėjo, kad nuo nepriklausomybės situacija pasikeitė labai nežymiai“, – teigia dr. G. Purvaneckienė.
Anot jos, Lietuvoje vis dar vyrauja nuostata, jog senyvo amžiaus asmenims geriausia būti namuose, kur juos prižiūri artimieji – dažniausiai vaikai ar anūkai. Ši tradicija nebuvo kvestionuojama, nes ilgą laiką šalyje buvo įprasta gyventi išplėstinėje šeimoje, kur kartu gyvendavo kelios kartos. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur industrinė pažanga ir urbanizacija pasiekė aukštesnį lygį, daugelis šalių ieško ir jau turi sprendimų, kaip užtikrinti savarankišką senolių gyvenimą.
G. Purvaneckienė pabrėžia, kad moterims sudėtinga derinti vaikų ir vyresnių šeimos narių priežiūrą su darbu ir karjera. „Moteris iš pradžių rūpinasi vaikais, o kai jie užauga, rūpinasi tėvais. Taip ji beveik neturi to gyvenimo, kurį turi vyrai, darydami karjerą ir uždirbdami sau orią pensiją“, – sako specialistė. Tokia našta sukelia psichologinių problemų ir pervargimą, tačiau Lietuvoje šios problemos nėra pakankamai tiriamos.
Be to, mūsų šalyje vis dar atlikta nedaug tyrimų apie nemokamą darbą, ypač susijusį su senėjančios visuomenės poreikiais. Tik ketvirtadalis žmonių, kuriems reikalinga pagalba, naudojasi priežiūros paslaugomis. Tai gerokai mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, kuris siekia 75 proc.
G. Purvaneckienė įspėja, kad lengvabūdiškas požiūris į senėjimo problemą gali turėti rimtų pasekmių: „Būtina mąstyti apie sprendimus, kurie leistų visapusiškai palaikyti dirbančią visuomenės dalį ir užtikrinti kokybišką priežiūrą tiems, kam jos reikia.“
Tarpsektorinis bendradarbiavimas ir neapmokamo priežiūros darbo iššūkiai
Individualūs interviu su moterimis atskleidė, kad šeimos, turinčios mažus vaikus ar negalią turinčius šeimos narius bei savimi (pilnai) negalinčius pasirūpinti senyvo amžiaus asmenis, dažnai susiduria su ribota valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus pagalba. Ši situacija apsunkina moterų galimybes derinti šeimos priežiūrą su darbu ar kitais įsipareigojimais. Kaip teigia Vilniaus universiteto prof. dr. Aurelija Novelskaitė, „nors priežiūros darbas neapmokamas, jo vertė visuomenei yra neįkainojama“.
Ji pastebi, jog neįgalius ar senyvo amžiaus asmenis prižiūrinčios moterys dažnai lieka vienos su savo problemomis. Tai ne tik sukuria papildomą psichologinę įtampą ir dažnai veda į išsekimą, bet ir apsunkina moterų dalyvavimą darbo rinkoje. „Todėl svarbu pripažinti, kad neapmokamas darbas neturi būti savaime suprantama, dažnai – išskirtinai moters pareiga – tai sritis, kuriai reikia daugiau dėmesio iš valstybės“, – priduria ji.
Inovacijos socialinių paslaugų sektoriuje
Tyrimas, kuriame dalyvavo savivaldybių socialinės paramos specialistės, atskleidė, jog norint užtikrinti kokybiškas socialines paslaugas, būtinas įvairių institucijų bendradarbiavimas. Socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos apsaugos ir net policijos sektoriai gali kartu efektyviai spręsti problemas.
Šio tyrimo rezultatai taip pat nurodo ir inovacijų poreikį socialinių paslaugų srityje. Naujos iniciatyvos, tokios kaip asmeninio asistento pagalba ar atokvėpio paslaugos, teikiamos namuose ar specializuotose įstaigose, galėtų reikšmingai pagerinti šeimų padėtį. Tačiau tokios paslaugos teikiamos ne visose savivaldybėse arba apie jas stokojama informacijos.
„Kuriant naujas paslaugas svarbu atsižvelgti į tiesioginius šeimų poreikius. Inovacijos neturėtų būti skirtos tik įvaizdžio gerinimui – jos turi realiai padėti tokiose situacijose esančioms moterims ir vyrams“, – akcentuoja prof. dr. A. Novelskaitė.
Todėl, anot jos, būtina ne tik plėsti teikiamų paslaugų spektrą ir užtikrinti jų kokybę bei savalaikį prieinamumą visuose regionuose, bet ir didinti visuomenės informuotumą apie valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus paslaugas, tobulinti paslaugas teikiančių darbuotojų kompetencijas ir stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
Socialinės pagalbos institucijos vaidmuo mažinant moterų neapmokamo darbo krūvį namuose
Jai antrina ir Socialinių inovacijų fondo direktorė Audronė Kisielienė, sakydama, jog socialinė pagalba ir paslaugos, skirtos pagyvenusiems, neįgaliems ar sergantiems asmenims, yra ne tik esminė pagalba, užtikrinanti jų gerovę, bet ir svarbus veiksnys, mažinantis moterų neapmokamo darbo krūvį.
Vienas iš įdomesnių Lietuvoje įgyvendinamų sprendimų – galimybė akredituoti šeimos narį. „Kai kurios savivaldybės suteikia galimybę artimam žmogui išklausyti keturiasdešimties valandų kursą ir tapti akredituotu globėju, gaunančiu užmokestį už priežiūrą. Tai padeda spręsti problemas, kai vyresnio amžiaus žmogui psichologiškai sunku pereiti į senelių globos namus, o jį globojantis artimasis nori poilsio“, – aiškina A. Kiselienė.
Vis dėlto tokios paslaugos nėra plačiai naudojamos, o jų potencialas – neišnaudotas. „Be to, trūksta ryšio tarp socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros įstaigų, kas apsunkina paslaugų teikimo procesą. Ši sinergija yra būtina, kad pagalba būtų sklandi ir efektyvi“, – akcentuoja specialistė.
Užsienio patirtis: lankstumas ir technologijos
Analizuojant užsienio praktikas, galima atrasti inovatyvius sprendimus, kuriuos būtų galima pritaikyti Lietuvoje. A. Kiselienė pamini Paryžiaus miesto modelį, kuriame didelis dėmesys skiriamas kompleksinėms paslaugoms. „Paryžiaus buveinė teikia įvairiapusišką pagalbą – nuo pagalbos apsiperkant ar gaminant maistą iki administracinių reikalų tvarkymo ar net manikiūro. Tai leidžia senyvo amžiaus žmonėms gyventi savarankiškiau“, – pastebi specialistė.
Ji taip pat pažymi, jog technologijos tampa vis svarbesne pagalbos dalimi. „Pavyzdžiui, Paryžiuje naudojami pavojaus signalų medalionai, kurie leidžia senoliams išsikviesti pagalbą vos paspaudus mygtuką. Tai yra ne tik efektyvus sprendimas, bet ir priemonė, užtikrinanti didesnį saugumą“, – sako A. Kiselienė.
Socialinės pagalbos ateitis Lietuvoje
Kalbant apie Lietuvą, būtina plėsti socialinių paslaugų spektrą, įtraukiant lankstesnius ir įvairesnius sprendimus. „Manau, kad tai gera niša ir privačiam verslui. Turime sukurti sistemą, kuri būtų lanksti ir galėtų greitai reaguoti į staigius gyvenimo pokyčius. Pavyzdžiui, staiga atsiradus priežiūros poreikiui, žmogui turėtų būti suteikiama pagalba nedelsiant, net jei dar nėra sutvarkyti visi dokumentai“, – pažymi specialistė.
Ji taip pat akcentuoja, kad reikalingas aktyvesnis darbas su visuomenės požiūriu. „Reikia skatinti žmones naudotis paslaugomis, nes tai nėra tik artimųjų atsakomybė. Tai yra galimybė užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę ir pagyvenusiam žmogui, ir jo šeimos nariams.“
