Kiekvienais metais, vaikams sugrįžus į ugdymo įstaigas, tėvams kyla daug klausimų dėl atžalų saugumo – ne tik kaip išmokyti juos tinkamai pereiti gatvę, saugiai sugrįžti namo iš mokymo įstaigos, bet ir kaip apsaugoti moksleivius nuo piktavalių žmonių. Psichologė pateikia patarimus, kaip tinkamai paaiškinti vaikui, kad bendrauti su nepažįstamais žmonėmis nėra saugu, o draudikai pataria, kaip vaikų saugumą reikėtų užtikrinti kelyje į ugdymo įstaigas.
Eismo pavojai – kelyje į ugdymo įstaigą
Nors pirmasis mokslo metų mėnuo įpusėjo, draudikai atkreipia dėmesį, kad prie ugdymo įstaigų rytais dar itin sunku išvengti chaoso ir avarinių situacijų. „Kartais atrodo, kad skubėjimas į darbą tėvams dažnai tampa svarbesnis už vaikų saugumą. Ypač pavojinga, kai prie ugdymo įstaigų mažamečiai išleidžiami išlipimui iš automobilio netinkamoje vietoje, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Tėvai dažnai neįvertina galimo pavojaus ir vaikus skubėdami išleidžia važiuojamojoje kelio dalyje. Taip pat jiems leidžia atidaryti vairuotojo pusėje esančias galines dureles ir išlipti tiesiai į gatvę”, – sako draudimo bendrovės „Gjensidige“ Žalų departamento vadovė Baltijos šalims Viktorija Katilienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad tėvai privalėtų vaikus išleisti ne prieš, o už pėsčiųjų perėjos. „Tokiu būdu būtų galima užtikrinti geresnį matomumą kertant važiuojamąją dalį“, – tvirtina draudimo bendrovės atstovė.
V. Katilienė prabrėžia, kad prie pat pėsčiųjų perėjos statomos transporto priemonės labiausiai apriboja matomumą vaikams. „Jiems paprastai apžiūros lauką užstoja ne tik aukštesnės, bet ir lengvosios transporto priemonės“, – sako draudikė.
Vaikai ir juos lydintys suaugusieji, anot V. Katilienės, turėtų būti itin atidūs kirsdami kelių vienos krypties juostų gatvę. „Praktika rodo, kad avarinės situacijos dažnos, kai vienoje ar keliose eismo juostose automobiliai sustoja praleisti pėsčiųjų ar tiesiog laukia spūstyje, o laisva eismo juosta kitos transporto priemonės važiuoja neįsitikinę, ar niekas neina per gatvę. Kertant kelių vienos krypties eismo juostų gatvę, tėvai turėtų vaikus palydėti ir išmokyti juos saugiai elgtis tokiomis aplinkybėmis“, – pataria draudimo bendrovės atstovė.
Tačiau, jei tik įmanoma, pasak V. Katilienės, vaikus reiktų išlaipinti toje gatvės pusėje, kurioje yra jų ugdymo įstaiga, kad jiems netektų kirsti važiuojamosios kelio dalies.
Draudimo bendrovės atstovė akcentuoja vaikų ir paauglių švietimą: „Nuo mažumės turime vaikus mokyti iš automobilio lipti bei per gatvę eiti tik įsitikinus saugumu”.
Vertinga namuose atlikti eksperimentus
Praėjusiais metais Lietuvos dingusių asmenų paieškos registre užregistruoti 3 615 vaikų dingimo atvejai. Pasak psichologės Ingos Būdvytytės, atėjus naujiems mokslo metams ir vaikams pradėjus savarankiškai eiti į mokyklą ar būrelius, šeimoje labai svarbu aptarti situacijas, kaip vaikui elgtis, kai jį užkalbina nepažįstamas žmogus. „Vaikui reikia paaiškinti, kad nors ir ne visi nepažįstami žmonės linki bloga, su tokiais suaugusiais asmenimis geriau kalbėti tik dalyvaujant tėvams ar mokytojams“, – pabrėžia specialistė.
Jos teigimu, beveik visi tėvai vaikams kartoja: „Neik su nepažįstamu žmogumi, nesvarbu, ką jis siūlytų – saldainių ar kokį daiktą.“ Tačiau svarbu atminti, kad vaikas gali visai kitaip suvokti žodį „nepažįstamas žmogus“. Dažniausiai toks asmuo vaikui asocijuojasi su piktavaliu. Atlikti eksperimentai rodo, kad vaikai neretai pasitiki maloniais ir draugiškais žmonėmis, kurie, pavyzdžiui, siūlo jiems susipažinti su savo šunimi“.
Pasak I. Būdvytytės, tėvai daug dėmesio skirdami aiškinimams, kaip elgtis, jei užkalbina nepažįstamas žmogus, dažnai sukuria klaidingą įspūdį, kad vaikas gali visiškai pasitikėti iš dalies pažįstamais žmonėmis – lifte matytu kaimynu ar tėvų kolega. „Tiksliau būtų pasakyti, kad prieš norėdamas kur nors eiti su kuo nors kitu, išskyrus mamą, tėtį ar senelius, vaikas visada paprašytų leidimo. Siekiant padėti vaikui geriau suprasti, galima kartu sudaryti pažįstamų žmonių sąrašą. Jame galima nurodyti visus žmones, kurie gali pasiimti vaiką iš mokyklos, jį kur nors lydėti dienos metu arba kuriems vaikas galėtų paskambinti, jei pasijustų nesaugus. Su jokiais kitais žmonėmis, kurių nėra šiame sąraše, vaikas negali niekur eiti, nebent iš anksto būtų susitarta su tėvais“, – pataria psichologė.
Būtina išmokyti vaikus budrumo ir akylumo
Anot I.Būdvytytės, vaikui reikia priminti, kad nepažįstamas žmogus gali ne tik kažką pasiūlyti, bet ir ko nors paprašyti, pavyzdžiui, padėti nunešti krepšį iki laiptinės ar automobilio. „Vaikas turi žinoti, kad, nors svarbu padėti senukui pereiti gatvę ar panešti močiutei krepšį iki laiptinės, tačiau neturėtų susiklostyti tokios aplinkybės, kad jis negalėtų to atsisakyti. Vaikams būtina paaiškinti įvairias situacijas, kada jie turėtų klausyti ir vykdyti suaugusiojo prašymą, o kada – ne. Taip pat atžaloms turėtume pabrėžti, kad svarbu pasitikėti savo nuojauta – jei vaikas jaučiasi nejaukiai ar jaučia grėsmę, jis turi teisę atsisakyti padėti suaugusiajam ir dėl to nesijausti nepatogiai“, –kalba specialistė.
Jos teigimu, renkantis mokymo formas, metodus ir medžiagą, reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo intelektinę, emocinę ir socialinę brandą.
„Žaidimai su lėlėmis tinka jaunesniems vaikams, pavyzdžiui, lėlė pasimeta ir nepažįstamas žmogus nori automobiliu pavėžėti lėlę iki namų. Suvaidinant šią situaciją namuose galima vaikui parodyti tinkamą elgesio modelį. Vyresniems vaikams galima papasakoti apie pavojingas situacijas ir tinkamus veiksmus bei užduoti tokius klausimus kaip „Ką darysi, jei…“ Vaikams iki 8 metų amžiaus taip pat tiks refleksinio lygio mokymai: „jie užpuola – aš mušu, rėkiu arba bėgu“; „raudona šviesa – aš stoviu“; „nepažįstamas žmogus – aš tyliu, einu pro šalį, žiūriu kita kryptimi“. Galima mokyti ir eilėraščio forma – tai padeda vaikui kritiniu momentu lengviau prisiminti teisingą elgesį“, – pasakoja I.Būdvytytė.
Pasak specialistės, vyresnius vaikus reikia mokyti sąmoningumo ir kliautis savo intuicija, raginti kuo mažiau būti vienumoje ir pasirūpinti, kad jie gerai orientuotųsi savo aplinkoje, pavyzdžiui, vaikas turi žinoti keletą saugių vietų, kuriose galėtų pasislėpti ar gauti pagalbą.
Ji prabrėžia, kad mokslo metų laikotarpiu labai svarbus tiek vaikų, tiek tėvų bendravimas su mokytoju. „Vaikas turi jaustis drąsiai ir papasakoti klasės auklėtojai, jei mokyklos patalpose ar už jos ribų jį užkalbino nepažįstamas žmogus. Mokytojas gali imtis būtinų saugos priemonių ir susisiekti su tėvais. Taip pat reikia susitarti su klasės auklėtoja, kad ji praneštų, jei vaikas vėluotų į pamokas arba neateitų į mokyklą. Mokytojams nereikėtų drovėtis skambinti tėvams, jei vaikas laiku neatvyko į mokyklą ar visai neatvyko – nes taip gali nutikti ne tik dėl vaiko neatsakingumo, gali būti kad jis dingo“, – sako specialistė.
Kadangi dauguma mokinių į mokyklą eina savarankiškai, I.Būdvytytė pataria vaikams įdėti išmanųjį telefoną su įdiegtu GPS lokatoriumi arba kita programa, kuri leistų nustatyti vaiko buvimo vietą. „Kitas būdas išvengti galimos rizikos – mokyti vaikus punktualumo. Jei paaiškinsite vaikui, kad namo būtina grįžti po valandos ir negalima vėluoti, šitai sumažins tikimybę, kad vaikas pasirinks kitą kelią, kuris gali būti nežinomas ir nesaugus“, – pataria psichologė. Be to, labai svarbu su vaiku aptarti ar net kartu apeiti reikiamus maršrutus iki mokyklos ar būrelio. Pasak I. Būdvytytės, vaikas turėtų rinktis nebūtinai trumpesnį, bet saugesnį kelią – vietas, kurios gerai apšviestos, kur daugiau žmonių.
Jovita Aukštuolytė Minderienė
Komunikacijos vadovė Baltijos šalims
