Avižų, sojų, migdolų – žmonės, kurie vietoj karvės pieno renkasi augalinį, turi daugybę pasirinkimų. Augaliniai gėrimai kasmet patraukia vis gausesnio būrio žmonių dėmesį, sako Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė. Ji pastebi, kad juos renkasi pageidaujantys įdomesnių skonių, netoleruojantys laktozės ar tiesiog ieškantys tvaresnės alternatyvos įprastam karvių pienui. Visgi, net ir augalinių gėrimų poveikis aplinkai skiriasi – kiekvienas jų turi savų privalumų ir trūkumų, į kuriuos verta atsižvelgti renkantis tvariausią variantą.
„Metai po metų stebime, kad augalinės kilmės produktų pagrindu gaminamų gėrimų paklausa nuosekliai auga. Tą lemia ne tik susidomėjimas tvarumu, ekologiška produkcija, bet ir vis besiplečiantis šių gėrimų asortimentas: pirkėjai gali rinktis pagamintus iš kelių rūšių riešutų, sojų, avižų, ryžių, taip pat papildytus įvairiomis naudingomis medžiagomis. Dažnai šie gėrimai vadinami alternatyva įprastam pienui, tačiau tai nereiškia, kad reikia rinktis tik vieną jų. Matome, kad pirkėjai į krepšelį dedasi tiek karvės pieną, tiek augalinį gėrimą – taip praturtindami ir paįvairindami savo mitybą“, – sako V. Budrienė.
Ekspertai neabejoja, kad augalinis pienas laimi prieš karvės pieną, kai kalbame apie jo gamybos poveikį aplinkai. Tačiau pasirodo, ne visi augaliniai gėrimai daro vienodą įtaką gamtai ir atmosferai. Nors, pavyzdžiui, migdolų pienas turi mažiausią poveikį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimui, jo gamybai sunaudojami didžiuliai kiekiai vandens. Taigi, kuris augalinis gėrimas, palyginus su karvės pienu, turi didžiausią teigiamą poveikį planetai?
Karvės pienas. Nors atrodytų, kad karvės pienas yra pats natūraliausias dalykas, visgi ekspertų teigimu, už jį draugiškesni aplinkai yra kone visi augaliniai gėrimai. Tyrimai rodo, kad tradicinė pieno gamyba yra maždaug tris kartus intensyvesnė anglies dioksido išmetimo požiūriu, jai paprastai reikia net kelis kartus daugiau žemės nei augalinės kilmės alternatyvoms. Visgi, karvės pienas turi savų privalumų: jo kaina yra prieinama kiekvienam, tai puikus būdas gauti baltymų bei aprūpinti organizmą kaulų sveikatai svarbiu kalciu. Be to, skirtingo pieno riebumo pasirinkimas leidžia reguliuoti gaunamų riebalų kiekį.
Migdolų gėrimas. Jo pranašumas aplinkosauginiu požiūriu – migdolų pieno gamybos metu sukuriama bene mažiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, lyginant su kitomis pieno ar augalinių gėrimų rūšimis. Migdolų medžiai sulaiko ir kaupia anglies dioksidą savo šaknyse, todėl CO2 išmetama daug mažiau nei auginant avižas, ryžius ar sojas. Kita vertus, migdolų pienui gaminti reikia daug vandens – vienam Kalifornijos migdolui suliejama iki 12 litrų. Būtent Kalifornija yra didžiausia pasaulyje migdolų gėrimo gamintoja, po jos seka Australija, o šie regionai yra linkę į sausras. Todėl gali kilti klausimų dėl pramoninės šių riešutų gamybos vietovėse, kurios nėra turtingos vandens ištekliais. Kita aplinkosaugos problema iškyla dėl bičių, kurių „įdarbinti“ apdulkinimui reikia ypač daug. Deja, šiems vabzdžiams ypač kenksmingi pesticidai, kuriais purškiami migdolų medžiai, todėl JAV stebimas aukštas bičių mirtingumas.
Kokosų gėrimas. Gaminant šį gėrimą, vandens suvartojama daug mažiau nei jo prireikia kitiems gėrimams. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų taip pat išmetama labai mažai, nes kokosų medžiai kaupia CO2. Kita vertus, dėl didėjančios kokosų paklausos vis intensyviau kertami miškai. Kokosai daugiausia auginami tropinėse vietovėse, pavyzdžiui, Indonezijoje, o juos gabenant sunaudojama daug iškastinio kuro. Gyvūnų teisių organizacijos taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kokosų riešutams rinkti naudojamos beždžionės, kurios dažnai dirba ne pagal savo jėgas ir nepalankiomis sąlygomis.
Ryžių gėrimas. Jam gaminti reikia mažiau žemės ūkio paskirties žemės nei karvės, sojų ar migdolų pienui gaminti. Tačiau vandens sunaudojama panašiai kaip migdolų auginimui, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis yra didžiausias iš visų augalinės kilmės gėrimų. Taip yra dėl ryžių laukuose esančių metaną išskiriančių bakterijų ir ryžių auginimui naudojamų dirbtinių trąšų.
Sojų gėrimas. Išmetama tiek pat mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kiek ir gaminant migdolų pieną, tačiau sojų pupelėms sunaudojama tik dešimtadalis migdolų pienui reikalingo vandens. Be to, sojos pupelės paima azotą iš atmosferos ir juo praturtina dirvožemį. Kita vertus, sojos pupelėms auginti reikia didelių plotų, todėl šiems poreikiams dažnai kertami miškai.
Avižų gėrimas. Šis gėrimas demonstruoja gerus rezultatus visais aspektais – išskiriama apie 80 proc. mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, sunaudojama 80 proc. mažiau žemės ūkio paskirties žemės ir 60 proc. mažiau energijos nei prireikia karvių pieno gamybai. Jam taip pat reikia vos kiek daugiau nei dešimtadalio migdolams reikalingo vandens kiekio. Tačiau jų auginimui reikia didelių plotų, kuriuose auginama tik ši kultūra. Tokia praktika mažina dirvožemio derlingumą, vabzdžių įvairovę ir didina ligų bei kenkėjų riziką.
Be išvardytų populiariausių augalinių gėrimų rūšių, verta atkreipti dėmesį ir į mažiau paplitusias. Pavyzdžiui, lazdyno riešutų gėrimui sunaudojama daug mažiau vandens nei migdolų. Taip yra, nes lazdyno riešutai auga vietovėse, kur daugiau kritulių, ir juos apdulkina ne bitės, o vėjas. Savo ruožtu kanapių pieno gėrimo sunaudojama mažiau vandens nei karvių ar migdolų pienui. Tad siekiant kuo tvaresnės mitybos, geriausia naudoti ne vienos rūšies, o įvairius augalinius gėrimus.
Vaida Budrienė
„Iki“ komunikacijos vadovė
